1. Iš esmės turėtume prilyginti ekonomikos atkūrimui ir epidemijos prevencijai bei kontrolei.
Šiuo metu epidemijų prevencija ir kontrolė yra svarbiausias darbas visuose regionuose, kurį verta patvirtinti. Bet mes turime pamatyti, kad epidemijų prevencija ir kontrolė gali būti „užsitęsęs karas“. Jei palauksime šio „užsitęsusio karo“ pabaigos, kad galėtume pradėti ekonomiką, tada ekonomikos gyvybingumas galėjo būti labai sugadintas. Todėl vietos valdžios institucijos, sutelkdamos dėmesį į epidemijos prevenciją ir kontrolę, turėtų dėti daug pastangų atnaujindamos gamybą.
2. Turėtume tai laikyti svarbiausiu darbu, kad būtų sudarytos sąlygos įmonėms kuo greičiau grįžti į darbą ir atnaujinti gamybą.
Dabar, nors daugelyje vietų buvo imtasi priemonių įmonėms remti, mokesčių naštai sumažinti ir įmonėms teikti paskolas, tai yra tik „kraujo perpylimas“. Jei įmonė nepradėjo statybų, neturi grynųjų pinigų srautų, pati „negauna kraujo“, tada ši politika yra nenaudinga, nesvarbu, kiek.
Kad įmonės galėtų greitai pradėti darbą, turime labiau stengtis išspręsti minėtas problemas, tokias kaip „neleisti“, „nedrįsti“ ir „negali“. Pirma, atsižvelgiant į įmonės ypatybes ir darbuotojų sudėtį, įmonėms, kurios atitinka pradėjimo sąlygas, leidžiama greitai pradėti statybas. Turėtume paspartinti pagrindinių pramonės šakų ir pramonės, kuriose yra daugiau darbo vietų, išleidimą. Neturėtume naudoti epidemijų prevencijos kaip pasiteisinimo, kad galėtume visa apimti. Antra, remdamiesi auditu, įmonėms turėtume suteikti „pradinį draudimą“, kad įsitikintume, jog jei tarp darbuotojų bus užkrėstų pacientų, vyriausybė padengs atitinkamas izoliavimo ir gydymo išlaidas. Šiuo metu infekuotų pacientų tikimybė daugelyje vietų yra labai maža, ir tikimasi, kad vyriausybė padengs šią išlaidų dalį, nėra labai didelė, tačiau tai veiksmingai išsklaidys įmonių rūpesčius ir privers juos išdrįsti pradėti savo išlaidas. darbas. Trečia, turėtume aktyviai atverti logistiką ir paleisti „žmonių srautą“, kad sudarytume pakankamas sąlygas įmonėms pradėti statybas. Visų lygių vyriausybės aiškiai draudžia atvykti ne vietinius darbuotojus ir prekes dėl epidemijų prevencijos ir kontrolės. Žmonių valdymas ir kontrolė turėtų būti grindžiami jų mobilumu, kontaktų istorija, sveikatos rezultatais ir kitokiu hierarchiniu valdymu. Tiems, kurie mažiau užsikrėtę, turėtų būti leista dalyvauti užimtumo veikloje, remiantis jų stebėjimo galimybe. Logistikai jis turėtų būti visiškai išleistas.
3. Turėtume įdiegti mokesčių lengvatas, socialinę apsaugą ir kitą politiką, kad padėtume įmonėms įveikti sunkumus.
Dabar viso pasaulio vyriausybės paskelbė daugybę politikos krypčių, tačiau daugelis jų nedaro jokio poveikio palengvinant įmonių padėtį. Pavyzdžiui, kai kuriose vietose bankai reikalauja paskolų įmonėms, kad palengvintų jų ekonominius sunkumus. Ši politika atrodo gera. Tačiau bankai, atsižvelgdami į savo pelną ir riziką, teikia paskolas tik toms įmonėms, kurios gali užtikrinti hipoteką ir geresnius grynųjų pinigų srautus, o paskolos negali gauti tos įmonės, kurių kapitalas yra sunkiausias ir kurių reikia labiausiai. Todėl tokios įmonės neatliks didelio praktinio vaidmens, bet sukels daug problemų. Priešingai, mokesčių lengvatos, socialinio draudimo išmokos ir kitos priemonės gali padėti įmonėms efektyviai sumažinti sąnaudas, ypač įmonėms, kurios įsisavina daugiau darbo vietų.
4. Turėtume tinkamai išnaudoti skaitmeninę ekonomiką ir padėti įmonėms skaitmeninėmis priemonėmis įveikti epidemiją.
Didžiausias epidemijos poveikis gamybai ir gyvenimui yra toks, kad žmonėms sunku susisiekti ir rizikuoti, o skaitmeninė ekonomika gali efektyviai apsisaugoti. Remdamasi tuo, vyriausybė turėtų padėti įmonėms aktyviai skatinti skaitmenizaciją ir naudoti pramoninį internetą gamybai organizuoti ir koordinuoti. Tokiu būdu įmonės gali ne tik padidinti savo atsparumą, geriau atsispirti dabartinei epidemijai, bet ir pagerinti ilgalaikį gamybos ir valdymo lygį, padėdamos pagrindą aukštos kokybės augimui poepidemijos epochoje.